Darbo teisės dalykas ir sąvokos

Įvadas. Darbo sutarties sąvoka. Darbo teisė Lietuvoje. Darbo sutarties forma ir jos sudarymas. Nelegalus darbas. Priėmimas į darbą ir garantijos. Darbo sutarties šalys. Darbo sutartis. Darbo sutarties pasibaigimas. Nušalinimas nuo darbo. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia. Išvados.

Darbas yra viena svarbiausių ekonominių ir socialinių garantijų. Kiekvienos šiuolaikinės valstybės tikslas darbo teisės šakoje - nustatyti ir efektyviai taikyti tokias teisės normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, laisvalaikį, ir atostogas, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo atveju; suteiktų lygias galimybes darbui gauti, nepriklausomai nuo rasės, lyties, socialinės padėties, seksualinės orientacijos, ar kitų individualių, su darbo rezultatais nesusijusių savybių; griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas bei teises; užkirstų kelia nelegaliam ir priverčiamajam darbui.
Darbo sutartis yra ta darbo teisės dalis, kuri reguliuoja darbuotojo ir darbdavio santykius. Darbo sutarties surašymo faktas garantuoja, kad abiejų sutarties šalių interesus ir teises gins Lietuvos Respublikos įstatymai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. Darbo sutarties įstatymas užtikrina, kad tas darbas visada turi būti paremtas darbo santykių šalių lygybe, ir kad nebūtų tos pusės, kuri neteisėtomis priemonėmis, išnaudodama kitus individus, tenkintų savo savanaudiškus tikslus, tuo pat metu neatlikdama savų įsipareigojimų.
Šis rašto darbas susideda iš keturių dalių. Pirmojoje bendrais bruožais apibūdinama darbo teisė, jos padėtis Lietuvoje. Kitos trys dalys pasakoja apie Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą - kaip sudaroma, keičiama ir baigiama (nutraukiama) darbo sutartis, kokios priemonės užkerta kelią darbdavių bei darbininkų savivalei, kai šie nesilaiko sutartų sąlygų.
Darbo sutartis, kaip skelbia darbo sutarties įstatymas, yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu.
Šiame apibūdinime yra du požymiai, kurie skiria darbo sutartį nuo kitų sutarčių:
Darbuotojas turi dirbti tam tikrą darbą, arba eiti tam tikras pareigas, darbo metu, t.y., atlikti darbo funkciją. Šiuo požymiu sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių, kuriomis įsipareigojama atlikti tam tikrą apibrėžtą užduotį.
Atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas turi laikytis vidaus darbo tvarkos, ir paklusti darbdavio nurodymams. Šalių pavaldumas darbo teisėje yra būtina darbo organizavimo prielaida. ...